vsc logo spalvotas transparent

 


Renkuosi džiaugtis savo kūnu

 merginu foto v4

Artimiesiems

Sergančiųjų anoreksija artimųjų išgyvenimai

Trumpai nervinė anoreksija apibūdinama kaip psichinis sutrikimas, kuomet bijoma priaugti svorio bei vengiama maisto. Baimė valgyti išties gali būti labai stipri, taigi naudojami įvairūs būdai tai nuslėpti – meluojama, jog pavalgiau; randami būdai atsikratyti maisto, jis gali būti slepiamas; dažnai žmonės turintys šį sutrikimą nenori pripažinti problemos. Maistas ir mintys apie jį tarsi užvaldo visą gyvenimą – galvojama apie tai, ką valgysiu ir ko negaliu valgyti; sunkūs jausmai nuslopinami, elgesys taipogi dažniausiai būna susijęs su maistu ar svorio metimu. Pamažu izoliuojamasi ir atsiskiriama nuo kitų žmonių – pagrindinis interesas gyvenime lieka svorio metimas ir darbas arba mokslai. Pastaraisiais metais anoreksija sergančiųjų skaičius vis dar auga, šiuo metu jis siekia apie 1%, o skaičiuojant ir netipinius ligos atvejus jis sudaro 4-5% visoje populiacijoje. Tai nemaži skaičiai, ypač turint omenyje, jog liga yra mirtina. Anoreksija nėra vien gražių merginų, t.y. manekenių, šokėjų ar kt. liga. Žmonių ji nesirenka nei pagal profesiją, nei lytį – lygiai kaip ir merginos, anoreksija serga ir vaikinai, nors rečiau ir pagalbos kreipiamasi rečiau.

Iš esmės anoreksija yra būdas kontroliuoti save – po ligos simptomais slepiasi menkavertiškumas, nepasitikėjimas savimi, neviltis. Maisto vengimas tampa būdu kaip tvarkytis su šiais jausmais – jie slopinami, taip bandoma užsimiršti, nebejausti; manoma, jog numetus svorio ateis pasitenkinimas savimi; kitų komplimentai ir pastabos skatina ir toliau laikytis dietų. Visuomenės reikalavimai ir aukšti standartai išvaizdai nėra vienintelė anoreksijos atsiradimo priežastis, nors jie, žinoma, paskatina ir palaiko ligos buvimą. Visgi sunku būtų išskirti vieną aiškią šios ligos priežastį – tai gali būti sutrikę santykiai šeimoje, ligos atsiradimą gali paskatinti ir patyčios, fizinė ar seksualinė prievarta, svarbios ir asmeninės žmogaus savybės (pvz.: anoreksija dažnai serga į perfekcionizmą linkę žmonės, kurie kelia sau itin aukštus reikalavimus ir siekia kontrolės). Liga prasideda nuo dietų, kurios laikui bėgant vis griežtėja, gali prisidėti ir pasikeitę gyvenimo sąlygos, kiti pokyčiai gyvenime, kurie kelia baimės ir nesaugumo jausmus.

Deja, gydymas nėra lengvas ir gali trukti ilgą laiką. Pradedant nuo to, jog ne visuomet norima gydytis – juk liga turi ir savo privalumų - numetama svorio, sulaukiama komplimentų, yra jausmas, jog save kontroliuoji. Netgi pradėjus gydymą ne visuomet jis gali būti nuoseklus ir sėkmingas – bet kuriuo metu gali atsirasti noras „grįžti atgal į ligą“ . Pasveikimas ne visada suvokiamas kaip teigiamas dalykas ir kelia nemažai klausimų – kaip reikės gyventi be ligos? Kaip rasiu kitų būdų save kontroliuoti? Galbūt be ligos mano gyvenimas bus visiškai tuščias? Ar pagaliau turėsiu tapti atsakingas už savo gyvenimą? ir tt. Kartais gydymas apibūdinamas kaip keli žingsneliai į priekį ir vienas atgal. Kadangi kaip ir pati liga, gydymo procesas nėra lengvas, žmonės, gydymo metu būnantys šalia anoreksija sergančiųjų taipogi išgyvena sunkius jausmus – nuo nevilties, vienišumo, pykčio, nebežinojimo kaip elgtis tolia iki savęs kaltinimo ir situacijos analizavimo, ką buvo galima padaryti kitaip. O kaip jaučiasi sergančiųjų patys artimiausi žmonės - šeima?

Britai siekdami atskleisti, ką iš tiesų išgyvena anoreksija sergančiųjų artimieji, prieš keletą metų Londone apklausė ligoninėse besigydančiųjų pacientų artimuosius. Kelias savaites jie lankė kursus, įsijungė į tyrimo programą, vėliau visi (tiek tėvai, mamos, seserys, broliai, vaikinai/merginos) buvo paprašyti parašyti laišką, kuriame laisvai atskleistų savo patirtį - ką aš išgyvenu būdamas šalia žmogaus sergančio anoreksija?

Artimųjų reakcija į ligą – „Aš kaltas“, „Nežinau, kaip padėti“

Savo laiškuose dauguma artimųjų įvardino, jog yra sugulumę – išties nesupranta, kokia galėjo būti ligos priežastis ir kas ją palaiko. Tiek tėvai, tiek mamos kaltino save galvodami, kas galėjo būti padaryta kitaip, kad išvengtų ligos. Vienas tiriamųjų savo laiške rašo: „Sunkiausia gyventi su nuolatine kalte, nes iki šiol vis dar nežinome, dėl ko mūsų vaikas susirgo“ arba „Aš iki šiol nežinau, ką aš padariau ne taip“. Deja, dauguma tėvų įvardino, jog ligą supranta kaip chronišką, pesimistiškai žiūrėjo į pasveikimą, nelabai tikėjo ir tuo, jog jų vaikai vėliau galėtų sėkmingai prisitaikyti gyvenime... Artimuosius ypač baugino neigiamos ir sunkios ligos pasekmės – suprantama, jog šis sutrikimas stipriai paveikia tiek fizinį, tiek psichinį, tiek ir socialinį žmogaus gyvenimą. Vienas tėtis stebėjosi dukters pasikeitimu: „Anoreksija ją visiškai pakeitė kaip žmogų, ji dabar visai kitokia nei buvo anksčiau...“. Visgi, tėvai labiau rūpinosi pasikeitusia savo vaikų fizine sveikata ir išvaizda, motinos išreiškė didesnį susirūpinimą ir abejones dėl savo vaikų ateities, jų galimybių. Ištrauka iš mamos laiško: „Tai užtruks metų metus, kol ji vėl galės pradėti normalų gyvenimą, o galbūt jau niekada ir nebegalės grįžti ten, kur kažkada buvo“. Bendrai, tėvai pripažįsta, jog nuo ligos pradžios vaikai tapo labiau priklausomi, išaugo reikalavimai šeimai ir sumažėjo jų savęs vertinimas.

Nors dažniausiai artimieji skirtingai vertina gydymą ir pačią ligą, šio tyrimo metu išryškėjo, jog kai kurios šeimos jaučiasi bejėgės kovoje su šia liga – jų sergantis vaikas arba artimasis yra suvokiamas kaip auka, kuri sunkiai galėtų priešintis ligai, o kaip patys galėtų labiau padėti savo vaikui irgi nežinojo. Jų manymu, visi jų mėginimai padėti, buvo nesėkmingi ir jie išties jau ne itin gali prisidėti prie ligos kontrolės. Šie tėvai rašo: „Turbūt aš turiu susitaikyti su nuosprendžiu, kurį mano vaikas pasirašė pats sau“; „Daugiau niekas, tik kenčiantysis gali padėti pats sau“ arba „Viskas, ką aš sakau arba darau, neturi jokios reikšmės“. Tokie tėvai geriausiai jausdavosi, kai jų vaikas buvo gydomas ligoninėje ar kitoje įstaigoje, tuomet bent trumpam galėdavo patikėti, jog gali pagerėti („Aš galiu labiau atsipalaiduoti tik tuomet, kai mano vaikas būna ligoninėje, tada žinau, kad jam pagerės bent jau fiziškai“). Bent jau iš dalies greičiausiai taip buvo dėl to, jog šie tėvai nesijautė galintys prisidėti prie savo vaiko gydymo, todėl ramiau jautėsi tuomet, kai atsakomybė tekdavo ligoninės personalui.

Žinoma, nors artimieji ir stengėsi kuo daugiau sužinoti apie ligą, vis dėlto sunkiai sekėsi pabėgti nuo didžiulės sumaišties ir baimės. Tėvai buvo labiau susirūpinę savo savijauta ir rašė apie tai, kaip jie jaučiasi, mamos skundėsi, jog kiti žmonės artimieji/ draugai jų pakankamai nesupranta ir nepalaiko. „Kai mums paaiškino, kiek toli yra pažengusi liga, aš negalėjau patikėti, kad mūsų vaikas gali taip sunkiai sirgti...“ „Gyventi su mylimu žmogumi, kuris atsisako valgyti, yra kažkas sunkiai paaiškinamo. Juk maistas yra reikalingas tam, kad išgyventume, taigi kodėl šio noro išgyventi nebelieka?“, „Sunku, nes beveik niekas nesupranta, ką tau tenka išgyventi“, „Armieji, draugai ir visi kiti – jie ignoruos tai, ką mes išgyvename, kol patys nepatirs, ką reiškia ši liga“.

Sunkūs išgyvenami jausmai – neviltis, liūdesys, baimė, pyktis, kaltė...

Žinoma, visos šeimos susidūrę su liga išgyveno sunkius jausmus. Iš to, ką artimieji rašė savo laiškuose, emocijos svyravo nuo liūdeso, streso iki didelės baimės, pykčio ir priešiškumo. („O virš visko yra didžiulis, nuolatinis liūdesys“, „Kaip jaučiasi mama? Žlugusi, bloga, kvaila, kalta, kalta, kalta...“). Šiek tiek skyrėsi, kaip emociškai reagavo tėčiai ir mamos. Mamos buvo ypač emociškai jautrios – nebegalėjo ramiai miegoti, jautė nuolatinį susirūpinimą ir beviltiškumą; joms labai reikėjo kitų žmonių palaikymo ir supratimo („Mano sutuoktinis kaip uola, jaučiuosi su juo tvirtai, kaip man pasisekė! O be to, turiu ir dar vieną nepakartojamą ir jautrią vyresniąją dukterį“). Tėvai labiau išreiškė teigiamus jausmus savo dukterų atžvilgiu – rodė savo švelnumą, gyrė jų gerąsias savybes, siūlėsi padėti ir apginti jas („Mano dukra išties yra labai talentinga ir protinga, apie ją sukosi visas šeimos gyvenimas, ji buvo mūsų šeimos siela“). Beveik visi tėvai iš pradžių baiminosi ir vengė pasakoti apie vaiko ligą – nenorėjo būti „stigmatizuoti“. Valgymo sutrikimo arba anoreksijos stigma tėvams kėlė didelį pyktį, jų manymu, liga pernelyg supaprastinama. „Man buvo taip pikta dėl žmonių reakcijos. Kai ji buvo labai liesa ir mes išeidavome kur nors kartu, visi tiesiog badydavo ją pirštais ir nuolat spoksodavo...“.

Nors ir buvo išgyvenami gana sunkūs jausmai, žmonės dažnai greičiausiai patys to nė nesuprasdami naudojo įvairius būdus, kaip su tuo kovoti. Sergančiųjų artimieji patys sau pritaikdyvao įvairius mąstymo keitimo būdus, kurie dažnai naudojami ir terapijoje pagerinti žmogaus savijautai. Tam, kad sumažintų bejėgiškumą, neviltį ir kitus sunkius išgyvenamus jausmus, buvo pasitelkiama viltis („Kai meldiesi stebuklo, jis kartais nutinka“), optimizmas („Tikiuosi, kad mūsų šeimai ir vėl ateis džiaugsmingas metas ir vėl galėsim visi kartu džiaugtis gyvenimu“) ir savo minčių atitraukimas (mintys nukreipiamos pozityvesne linkme arba atsitraukiama nuo to, kas kelia stresą). Ypač šias technikas buvo linkę naudoti sergančiųjų tėčiai. Stengdamiesi atsitraukti nuo sunkios ligos ir jos sukeliamų jausmų vyrai dažniausiai tiesiog atsitraukdavo – pvz.: pasinerdavo į darbą („Aš galiu pasinerti į darbą arba užsiimti kitais svarbiais projektais ir tam laikui bent trumpam pamišti tai, kas vyksta šeimoje“, „Valgymas kartu šeimoje nebeteikia malonumo, taigi stengiuosi rasti kitų būdų, kaip praleisti tą laiką – pvz.: einu pasportuoti ir grįžtu namo jau po vakarienės...“). Kitas būdas, kurį žmonės naudojo, siekdami sau padėti – tarsi „perkeldavo ligą į išorę“ (liga yra atskiriama nuo žmogaus, kuris serga, ji tarsi priešas, su kuriuo reikia kovoti), tai jiems padėjo atskirti sergantįjį žmogų nuo ligos ir taip pamatyti viltį, kad šį priešą galima įveikti. Taip savo laiške rašo viena mamų: „Iš tiesų anoreksija yra netikras, velniškas priešas, kuris mano dukrai kol kas apsimeta esantis geru draugu“.

Deja, ne visi bandė kovoti su liga. Dalis artimųjų ligą priėmė kaip mažai kontroliuojamą, jautėsi bejėgiai, kaltino save arba savo vaikus. Žinoma, jie nesijautė taip, jog šioje situacijoje patys galėtų nuveikti ką nors naudingo ir nelabai tikėjosi, jog išvis galima „išsikapstyti“. Taip rašo tėvai: „Tai baisu, nes ji pati pasirinko šią ligą“, „Taip, aš nuolat kaltinu save, nes išties negali būti taip, jog neprisidėjau prie šios ligos, juo labiau galėjau savo vaikui padėti anksčiau“.

Vilties pararadimas, savęs ir kitų kaltinimas apsunkino kovą su liga bei kėlė bejėgiškumą. Taip pat trukdė ir „perdėtos“, pernelyg emocingos reakcijos – didelis nerimas arba nenumaldomas noras bei pastangos saugoti savo vaiką. Iš tėvų laiškų: „Aš jaučiausi labai emocinga, negalėjau su niekuo kalbėti, negalėjau miegoti, kai mačiau, kas vyksta su mano vaiku ir tai varė mane į neviltį“, „Tu nuolat ieškai ženklų, kad tavo vaikas kažką suvalgė. Vediesi jį į ilgiausius pasivaikščiojimus link parduotuvės tikėdamasi, kad pagaliau jis leis tau ką nors jam nupirkti. Parduotuvėje vis bandai įdėti ką nors į krepšelį, po to vėl išimi, kol galų gale paaiškėja, kad ji nieko nenori ir nieko iš to vėl neišėjo...“. Išties situacijos pervertinimas ir nuolatinė dėl to išgyvenama įtampa tik apsunkina visą situaciją – tada jau sunku racionaliai įvertinti tai, kas vyksta, nusiraminti, paieškoti įvairių būdų, kaip galima būtų elgtis kitaip ar kaip padėti savo vaikui.

Pokyčiai šeimoje

Pokyčiai neapsiriboja asmenine patirtimi, jie vyksta ir šeimoje – kartais atrodo, jog liga perima kontrolę. Taip, liga išties gali „imti vadovauti“ artimųjų gyvenimui – dauguma šių pacientų tėvų jautėsi labai prisirišę prie savo vaiko, tenkino visus jų, net ir didžiausius įgeidžius. Liga labai prisidėjo prie trinties tarp šeimos narių, konfliktų ir bendros gana stresiškos atmosferos. Tėvai išgyveno ne tik tai, jog liga paveikė ir jų pačių fizinę bei psichinę sveikatą, bet ir socialinį gyvenimą (t.y. kiek jie bendravo su kitas žmonėmis, kiek aktyvūs buvo savo laisvalaiko metu), bet ir ateities planus.

Tėvai savo laiškuose rašo, kaip tai apsunkina jų gyvenimą - „Turėdamas namie vaiką sergantį anoreksija iš esmės turi keisti savo gyvenimo būdą – tai, kaip leidi savo laisvą laiką, kiek susitinki su draugais, kur važiuoji atostogauti...“, „Man atrodo, kad tai labai varžo mūsų šeimos gyvenimą ir mano vyras jau nori judėti toliau...“. Kartais artimieji jaučiasi ir pernelyg įsitraukę, atrodo jau ir nebeaišku, ką daryti ir kur dingsta paties gyvenimas – „Savo vaikui kuo toliau tuo daugiau turiu skirti savo laiko ir energijos, kol galų gale atrodo, jog esame tiek tarpusavyje „susijungę“, jog mane tai ima bauginti“; kartu darosi ir pikta: „Kodėl reikėjo jai atiduoti visą savo laiką? Kodėl reikėjo ją taip lepinti? Kodėl leidau jai sugadinti mano gyvenimą? Kodėl leidau vadovauti mano gyvenimui?“.

Ligos įveika – kas trukdo, o kas gali padėti

Šis tyrimas iš esmės parodo, kaip yra reaguojama į artimojo ligą, kokie jausmai kyla, kaip stengiamasi kovoti su atsiradusiais sunkumais, kaip keičiasi gyvenimas ir kiek žmonės prisiima atsakomybės už tai, kas vyksta ir tuo pačiu, kiek mano galintys prisidėti prie pokyčių. Vieni, galbūt to net iki galo ir nesuvokdami, randa būdų, kaip susitvarkyti su naujais sunkumais ir nuolatiniu nerimu – skiria laiko savo mėgstamai veiklai, kad galėtų bent kiek atsitraukti nuo trikdančių minčių; aktyviai dalyvauja socialiniame gyvenime – bendrauja su kitais; stengiasi neprarasti vilties ir optimizmo; bando ligą atskirti nuo sergančiojo ir įsivaizduoja ją kaip priešą, kurį galima įveikti. Tai padeda ne tik jaustis geriau, bet ir efektyviai kovoti su liga. Išties tyrimo rezultatai rodo, jog vyrai ir moterys skirtingai reaguoja į ligą. Moterys išgyveno daugiau nerimo, tuo tarpu vyrai dažniausiai atsitraukdavo ir užsiimdavo kita veikla – tai suteikdavo atsipalaidavimo ir mažino nerimą. Visgi mamoms didžiausią paguodą teikdavo bendravimas su kitais žmonėmis, išsipasakojimas, jausmas, jog kiti tave supranta ir palaiko.

Kita vertus, nemaža dalis artimųjų reakcijų dar labiau apsunkina situaciją – negana to, jog dėl ligos nemaža dalimi keičiasi visos šeimos gyvenimas, jų reakcija į tai, kad vaikas serga, gali dar labiau apsunkinti tiek pačių savijautą, tiek ir šeimos gyvenimą. Ypač perdėtos, itin jautrios reakcijos trukdo pačiam žmogui realiai mąstyti ir nusiraminti, rasti vidinę pusiausvyrą. Didelis nerimas, kurį ypač dažnai išgyvena sergančiųjų motinos, cinizmas ir priešiškumas tiek pačiam sau, tiek kitiems, savęs ir sergančiojo kaltinimas – tai reakcijos kurios tik apsunkina esamą situaciją. Nepaisant to, jog gali turėti nemažai poveikio pačio žmogaus sveikatai (pvz.: būna atvejų, kai artimieji suserga depresija), tačiau neišvengiamai tai turi įtakos ir ligos eigai – kaip sėkmingai vyks gydymo procesas, ar bus atkritimų ir tt. Moksliškai skiriama „stipriai išreikštų emocijų“ (angl. high expressed emotion) kombinacija, kuri gali turėti ypač neigiamų pasekmių besirūpinančiajam sergančiuoju – nerimas kartu su perdėtu rūpinimusi, globojimu to, kuris serga arba cinizmas ir priešiškumas. Visa ši kombinacija sudaro stiprią emocinę reakciją, kuri gresia pavojumi pačio žmogaus sveikatai (nuolatinis susirūpinimas, negalėjimas atsiriboti, sunkumai miegoti veda į protinį ir fizinį išsekimą).

Bendrai apie ligą ir artimųjų išgyvenimus

Tiek pati liga, tiek ir jos gydymo procesas gali tapti itin sunkiu išgyvenimu ne tik pačiam sergančiajam, bet ir jo artimiesiems. Gydymas dažniausiai nėra lengvas, gali užtrukti gana ilgą laiką, juo labiau, jog bėgant metams tikimybė visiškai pasveikti mažėja. Tėvams gali būti sunku susitaikyti su tuo, jog jų vaikas nepripažįsta ligos, nenori gydytis, kas dažniausiai būdinga anoreksijos atvejais. Kita vertus, sunku prisitaikyti ir prie keisto bei pasikeitusio sergančiojo elgesio – iš šono kartais atrodo, kad artimasis tampa kitu žmogumi; keičiasi jo emocijos (gali tapti irzlus, ypač daug reikalaujantis iš aplinkinių, nelankstus, netikėtai pratrūkti pykčiu), gali erzinti ir keisti įpročiai (pvz.: labai griežtos dienotvarkės laikymasis, pastangos namie palaikyti tobulą švarą ir priekaištai visai šeimai); pietūs ar vakarienė tai tarsi kovos laukas, iš kurio norisi pabėgti. Ne visuomet išeina priimti ir pačią ligą savaime, kartais tiesiog manoma, jog tai yra vaiko asmenybės bruožas – pykstama ant jo todėl, kad negali pasikeisti. Nors išgyvenamų emocijų spektras tikrai gali būti labai platus, visgi jų stiprumas nėra vienodas. Vieni tėvai yra linkę ramiau priimti ligą ir gydymo procesą, kiti emociškai reaguoja gana stipriai (dažniausiai jaučiasi priešiški, ciniški arba priešingai - yra linkę pernelyg globoti savo vaiką, aukotis ir nerimauti). Pavyzdžiui: užvaldžius stipriam nerimui naktį neišeina užmigti ir vis bėgama tikrinti, ar vaikas kvėpuoja, ar jis dar gyvas. Tai rodo, kaip tėvai skirtingai supranta ligą – manantys, jog vaikas turi prisiimti atsakomybę už ligą sau ir atkakliau kovoti su ja, jaučiasi nepatenkinti gydymu, o ypač atkritimais gydymo eigoje, taigi jie pyksta. Tėvai, kurie yra linkę matyti vaiką kaip bejėgį arba auką, yra linkę dar labiau prisirišti ir rūpintis. Abi šios reakcijos trukdo iš esmės suvokti tai, kas vyksta su vaiku, jį išgirsti, suprasti ir palaikyti. Nemažai sunkumų kyla ir pačioje šeimoje – tėvai turi prisitaikyti prie kitokio gyvenimo, atsisakyti dalies savo pomėgių, mažiau laiko gali skirti kitiems savo vaikams ir draugams – natūralu, jog tai gali kelti pyktį, tuomet atrodo, jog liga valdo visos šeimos gyvenimą. Gali būti sunku ir turint omenyje platesnę aplinką – anoreksija sergantys žmonės dažniausiai yra lengvai pastebimi, taigi net išėjimas su savo šeimos nariu iš namų, kitų žmonių komentarai ir žvilgsniai gatvėje kelia stresą. Viena vertus, sunku susitaikyti su tuo, jog šeimoje yra psichine liga sergantis žmogus, kita vertus sunku susitaikyti ir su visuomenės požiūriu – į šią ligą dažnai nežiūrima rimtai, labiausiai kaltinamas pats žmogus, kaip nesugebantis susitvarkyti savo gyvenimo.

Žinoma, neįmanoma išvengti visų šių sunkių išgyvenimų. Kita vertus, jie gali padėti išgirsti ir geriau suprasti savo vaiką, kuris neabejotinai ir pats išgyvena sunkius jausmus, tuo pačiu jį ir palaikyti. Tai turbūt yra svarbiausi dalykai, kuriuos gali padaryti šeima, norėdama padėti savo artimajam sveikti.


Daugiau informacijos artimiesiems apie anoreksiją skaitykite čia.

Svetainės medis