Nervinė anoreksija – tai valgymo sutrikimas, kai žmogus sąmoningai mažina ir /ar palaiko mažą kūno svorį.

·         81 – 95 % sergančiųjų sudaro moterys ir mergaitės.

·         Tai viena iš dažniausių psichiatrinių diagnozių jaunų moterų tarpe.

·         5 – 20 % sergančiųjų anoreksija mirs. Kuo ilgiau žmogus serga, tuo didesnė tikimybė, kad jis mirs. Mirties priežastys somatinės (visiškai išsekus sustoja širdis), nuo savižudybės.

·         Tai vienas iš didžiausių mirtingumo procentų tarp visų psichiatrinių ligų.

·         Apie 70 % sergančių anoreksija atstato svorį per 6 mėnesius nuo gydymo pradžios.

·         15 – 25 % pacientų liga atkrinta; dalis pastarųjų miršta nuo ligos komplikacijų – aritmijų, oportunistinių infekcijų, nusižudo, miršta nuo išsekimo.

·         15 – 25 % pacientų būdinga lėtinė ligos forma.

Nervinė anoreksija diagnozuojama, kai:

o         Kūno svoris bent 15 % mažesnis nei turėtų būti arba KMI (svoris kg / ūgio m²) yra 17,5 arba mažesnis (vyresniems nei 16 m.).

o        Asmuo sąmoningai mažina svorį, vengdamas “storinančio maisto” (badauja, naudoja vidurius laisvinančius ir apetitą slopinančius preparatus, specialiai sukelia vėmimą, pernelyg intensyviai sportuoja).

o        Baimė storėti nuolat išlieka kaip įkyri pervertinimo idėja ir asmuo sau nusistato žemą kūno svorio slenkstį.

o        Moterims dingsta mėnesinės, vyrams sumažėja seksualinis potraukis ir susilpnėja potencija.

o        Jei sutrikimas prasideda prieš lytinio brendimo pradžią, sulėtėja arba sustoja brendimas.

Tyrimai rodo, jog kuo anksčiau pradedamas anoreksijos gydymas, tuo geresni būna gydymo rezultatai.

Taigi, atkreipkite dėmesį į tokius anoreksijos grėsmės signalus:

v       Ryškus svorio kritimas.

v       Nuolatinis domėjimasis svoriu, maistu, kalorijomis, maisto riebumu ir dietomis.

v      Tam tikro maisto atsisakymas – ypač turinčio daugiau kalorijų (pvz., karbohidratų).

v      Dažni komentarai apie savo “storumą” ar "viršsvorį", nepaisant krintančio svorio.

v      Nerimavimas dėl galimo svorio priaugimo ir buvimo “storu”.

v      Alkio neigimas.

v      Mitybos ritualų susidarymas (pvz., maistas valgomas tam tikra tvarka, ilgai kramtoma, maistas perdėliojamas lėkštėje ir t.t.).

v      Nuolatinis situacijų, susijusių su maistu vengimas.

v      Sekinantis, nelankstus sportavimo režimas – nepaisant oro sąlygų, nuovargio, ligos ar susižeidimų – vadovavimasis poreikiu “sudeginti” suvartotas kalorijas.

v      Atsiribojimas nuo draugų ir mėgiamos veiklos.

Apibendrinant - bet koks elgesys ar požiūris, liudijantis, kad svorio mažinimas, dietos laikymasis ar maistas tampa centriniais gyvenimo dalykais.

Sergantysis anoreksija badauja. Pacientas neigia, kad normaliam kūno funkcionavimui reikia bent pagrindinių maisto medžiagų. Taigi, organizmo funkcionavimas sulėtėja, taip taupant energiją. Šis funkcionavimo sulėtėjimas gali turėti rimtas medicinines pasekmes:

• Išnykusios mėnesinės.
• Nenormaliai žemas širdies ritmas ir kraujospūdis. Pakinta širdies raumenys. Didėja širdies sustojimo tikimybė. Kraujotakos sutrikimai, pirštų akrocianozė (balantys galūnių pirštai, kai visiškai susitraukia kraujagyslės).
• Kaulų tankio mažėjimas (osteoporozė) – kaulai tampa trapūs. Dantų netekimas.
• Raumenų masės sumažėjimas.
• Ryški dehidratacija, galinti sukelti inkstų darbo sutrikimus.
• Alpimas, nuovargis, bendras silpnumo jausmas, susilpnėjęs imunitetas.
• Sausa oda ir plaukai, dažnai plaukų slinkimas.
• Plaukų augimas ant viso kūno (net neįprastose vietose – pvz., ant veido), vadinamas lanugo. Ši kūno funkcija palaiko šilumą kūne.

Veiksniai, kurie leidžia tikėtis geresnių sveikimo rezultatų:

ü      Nedaug nukritęs svoris (KMI > 17);

ü      Trumpa ligos trukmė;

ü      Rimtų somatinių komplikacijų nebuvimas;

ü      Neurozinių ir asmenybinių sutrikimų nebuvimas;

ü      Motyvacija keisti savo elgesį;

ü      Palaikanti šeima ir draugai;

ü      Jaunas amžius.

Nervinė bulimija – tai valgymo sutrikimas, pasireiškiantis pakartotinais persivalgymo priepuoliais ir po jų sekančiu kompensaciniu elgesiu (dirbtinai sukeltas vėmimas, vidurius laisvinamųjų vaistų, arbatų, diuretikų vartojimas, badavimas, dieta, intensyvus sportavimas). Ryšku išskirtinis susirūpinimas dėl kūno svorio.

·         Bulimija paliečia 3 – 5 % paauglių ir jaunų moterų.

·         80 % sergančiųjų sudaro moterys.

·         Žmonių, kenčiančių nuo bulimijos, svoris dažniausiai būna normalus.

·         Dauguma sergančiųjų pripažįsta, kad jų elgesys yra neįprastas ir gali pakenkti sveikatai.

·         Bulimiją dažnai lydi depresijos simptomai ir socialinio prisitaikymo sunkumai.

·         Bulimija paprastai prasideda paauglystėje (14 – 25 m.), tačiau amžiaus vidurkis yra aukštesnis nei sergančiųjų anoreksija. Paprastai bulimija tęsiasi ilgiau nei anoreksija.

·         Po gydymo praėjus 5 – 10 metų, apie 50 % visiškai pasveiksta, 20 % - atitinka sutrikimo diagnostinius kriterijus.

·         Mirtingumas nuo šios ligos siekia 3 %.

·         Negydoma liga dažniausiai pereina į lėtinę formą.

·         Gydant apie 70 % atvejų pasiekiama gerų rezultatų.

 Diagnozuojama pasireiškus šiems požymiams:

• Nuolatinis susirūpinimas valgymu ir nenugalimas potraukis valgyti. Būdingi persivalgymo epizodai, kai per trumpą laiką suvalgomas didelis maisto kiekis.
• Pacientas stengiasi priešintis “storinančiam” persivalgymo poveikiui (sukelia vėmimą, piktnaudžiauja vidurius laisvinančiais preparatais, badauja, naudoja vaistus - slopinančius apetitą, skydliaukės preparatus ir diuretikus).
• Būdinga liguista baimė nutukti, taigi, asmuo nustato sau griežtą svorio ribą, esančią daug žemiau normalaus kūno svorio. Esamas svoris optimalus arba normalus.
• Persivalgymo priepuoliai ir svorį mažinantis elgesys kartojasi mažiausiai 2 kartus per savaitę 3 mėnesių laikotarpyje.

Dauguma persivalgo bent kartą per dieną (per palyginti trumpą laikotarpį suvartoja didelį maisto kiekį, koks nebūdingas sveikiems žmonėms), dažniau savaitgaliais ar vakarais. Daugumai žmonių persivalgymo priepuoliai tampa kasdienine rutina. Persivalgoma dažniausiai pasislėpus, po to jaučiamas pasišlykštėjimas savimi, kaltė. Persivalgymas gali būti iš anksto suplanuotas – nusiperkama maisto, jis paruošiamas ir “suryjamas ritualiniu būdu”. Dažniausiai vartojami angliavandeniai, riebus maistas ar “greitas šlamštas”, t.y. maistas, kurio vengiama nes jis “storina”. Pasirenkamas lengvai nuryjamas maistas, daugiau skysčių - tai palengvina vėmimą. Paprastai persivalgymo seansai trunka apie valandą laiko.

Kuo anksčiau pastebimas ir diagnozuojamas sutrikimas, tuo geresnės gydymo prognozės. Taigi, atkreipkite dėmesį į tokius ligos grėsmės signalus:

v      Įvairūs požymiai, liudijantys apie persivalgymo epizodus: didelių maisto kiekių dingimas per trumpą laiką arba daugybė pakuočių šiukšlių dėžėje.

v      Įvairūs požymiai, liudijantys apie bandymus atsikratyti suvartoto maisto: dažnas vaikščiojimas į vonią po valgio, vėmimo žymės ar kvapas, laisvinamųjų preparatų arba diuretikų pakuotės šiukšlių dėžėje.

v      ·Sekinantis, nelankstus sportavimo rėžimas – nepaisant oro sąlygų, nuovargio, ligos ar susižeidimų – vadovavimasis poreikiu “sudeginti” suvartotas kalorijas.

v      Neįprastas skruostų arba žandikaulių srities patinimas.

v      Nuospaudos ant rankų bei pirštų krumplių, liudijančios apie dirbtinai sukeliamą vėmimą.

v      Dantų pageltimas, dėmių atsiradimas.

v      Gyvenimo būdo pritaikymas prie persivalgymo ir vėmimo ritualų.

v      Atsiribojimas nuo įprastos veiklos bei draugų.

Apibendrinant - bet koks elgesys ar požiūris, liudijantis, kad svorio mažinimas, dietos laikymasis ar mitybos kontrolė tampa centriniais gyvenimo dalykais.

Nervinė bulimija gali turėti rimtas pasekmes sveikatai. Nuolatiniai persivalgymo ir vėmimo ciklai neigiamai veikia visą virškinimo sistemą, sąlygoja elektrolitų ir cheminių medžiagų disbalansą, neigiamai veikia širdies bei daugumos kitų organų funkcijas. Bulimijos pasekmės:

§         Elektrolitų disbalansas, galintis sąlygoti širdies ritmo sutrikimus, širdies sustojimą bei mirtį. Elektrolitų disbalansą sukelia dehidratacija, kalio bei natrio praradimas iš organizmo po vėmimo.

§         Stemplės uždegimas ir plyšimai dėl dažno vėmimo.

§         Dantų kariesas ir dėmės nuo skrandžio sulčių, į burnos ertmę patenkančių po dažno vėmimo. Dantų emalio erozija.

§         Chroniško nereguliarūs skrandžio judesiai bei vidurių užkietėjimas kaip dažno laisvinančiųjų preparatų vartojimo pasekmė.

§         Skrandžio plyšimai – reta, bet galima persivalgymų pasekmė.

Veiksniai, kurie leidžia tikėtis geresnių sveikimo rezultatų:

ü       Nebūdingi asmenybės sutrikimai;

ü      Aukštesnis savęs vertinimas;

ü      Būdingas mažesnis impulsyvumas;

ü      Nėra stipriai išreikštas nepasitenkinimas savo kūnu;

ü      Anksti diagnozuojamas sutrikimas, kol atsitiktiniai persivalgymai ir viduriavimai nesikomplikavę pastoviu persivalgymo sutrikimu.

Pastovus persivalgymas – tai valgymo sutrikimas, apibūdinamas nuolatiniais persivalgymo priepuoliais, be reguliaraus pasipriešinimo jiems bei neturintis kompensacinio elgesio.

·         Paplitimas: 1 – 5 % bendros populiacijos.

·         Dažniau paveikia moteris (60 % sergančiųjų).

·         Sergantieji valgymo sutrikimu gali turėti normalų arba šiek tiek didesnį nei vidutinį kūno svorį.

·         Persivalgymą sutrikimą dažnai lydi depresijos simptomai.

·         Sergantieji dažnai patiria stresą, gėdą, kaltę dėl savo ligos.

Pastovaus persivalgymo galimos pasekmės dažniausiai susijusios su nutukimu:

§         Aukštas kraujospūdis.

§         Aukštas cholesterolio kiekis kraujyje.

§         Širdies veiklos sutrikimai.

§         Diabetas.

§         Tulžies pūslės sutrikimai.

Persivalgymo priepuolio epizodui būdingi šie požymiai:

• Svarbiausias pastovaus persivalgymo požymis - kontrolės praradimo jausmas. Šis požymis pirmiausia skiria pastovų persivalgymą nuo paprasto persivalgymo ar piktnaudžiavimo maistu. Kontrolės praradimas paprastai pasireiškia labai individualiai. Yra žmonių, kurie netenka kontrolės jausmo gerokai prieš pradėdami valgyti. Kitiems ji silpsta laipsniškai. Arba šis jausmas dingsta staiga – suvokus, kad suvalgyta per daug. Įdomu, kad kai kurie ilgus metus nuo persivalgymo kenčiantys žmonės teigia, jog laikui bėgant jie vis rečiau bepraranda kontrolės jausmą. Kartais taip yra todėl, kad patirtis juos išmoko, jog persivalgymo priepuoliai - neišvengiami ir nėra prasmės stengtis jiems priešintis. O kai kurie netgi ima planuoti, jų manymu, neišvengiamus persivalgymus, tokiu būdu suteikdami sau pasitenkinimą numatyti. Planavimas leidžia šiems žmonėms bent šiek tiek kontroliuoti persivalgymo priepuolių laiką ir vietą, o tuo pačiu iki minimumo sumažinti jų įtaką kasdieniam gyvenimui. Taigi šie žmonės jaučiasi nepraradę kontrolės jausmo. Tačiau iš tiesų tai yra netiesa, nes jie vis dėlto negali užkirsti kelio persivalgymo priepuoliams. Be to, dauguma patys pripažįsta, kad kartą pradėję valgyti, nepajėgia sustoti.

• Jausmai. Pirmosios persivalgymo priepuolių akimirkos gali būti malonios. Tačiau tokie jausmai trumpai tetrunka. Greitai juos pakeičia pasišlykštėjimas, nes valgoma vis daugiau ir daugiau. Kai kurie žmonės jaučia pasibjaurėjimą tuo, ką daro, tačiau nepajėgia liautis.

Viskas prasideda nuo galvojimo apie maistą ir kad skriaudžiu save laikydamasi dietos. Netrukus šias mintis keičia stiprus troškimas valgyti. Iš pradžių valgymas paguodžia ir nuramina, tad jaučiuosi pakylėta. Bet pradėjusi nebegaliu sustoti ir persivalgau. Kemšu ir kemšu it patrakusi, kol tampu visiškai pilna. Po to jaučiuosi kalta ir pykstu ant savęs (cituota pagal  Christopher G. Fairnburn „ Kaip įveikti pastovų persivalgymą‘‘, Vilnius 2004).

• Susilpnėjęs sąmoningumas. Persivalgymo priepuolių metu žmonės dažnai sakosi išgyveną į transą panašią būseną. Kai kurie žmonės taip pat pasakoja, kad jie žiūri televizorių, klausosi garsios muzikos arba naudoja kokią nors kitą dėmesio atitraukimo formą, kad tik negalvotų apie tai, ką daro.
• Maisto kiekis, kuris akivaizdžiai didesnis už tą, kurį dauguma žmonių suvalgytų per panašų laikotarpį ir panašiomis aplinkybėmis, suvalgymas per tam tikrą/ pasirinktą laikotarpį (pvz., per dvi valandas).
• Valgymo greitis. Paprastai persivalgymo priepuolių metu valgoma labai greitai. Dauguma persivalgančiųjų kemša maistą į burną beveik mechaniškai, beveik nekramtydamos. Be to, gausiai jį užgeria, kad būtų lengviau nuryti, o tai sukelia persisotinimo ir išsipūtimo jausmą. Kai kurioms persivalgančioms tai vėliau padeda išvemti suvalgytą maistą.
• Jaudinimasis. Persivalgymo priepuolių metu kai kurie žmonės nenustygsta vietoje ir zuja iš kampo į kampą. Aplink juos tvyro nevilties atmosfera. Jie jaučia potraukį maistui – ir tai yra galinga jėga, verčianti juos valgyti. Persivalgymo priepuolių metu ypatingai svarbu turėti užtektinai maisto, tad persivalgantieji gali imti kitiems priklausantį maistą, vogti iš parduotuvių arba net valgyti išmestą maistą. Daugumai persivalgiusiųjų toks elgesys atrodo gėdingas, šlykštus ir žeminantis.

Viskas prasideda nuo to, kaip aš jaučiuosi tik atsibudusi. Jei jaučiuosi nelaiminga arba kažkas kažką man pasakė, kas mane nuliūdino, kyla stiprus noras valgyti. Kai pajuntu šį potraukį, mane išpila šaltas prakaitas. Mano galva tampa visiškai ištuštėja ir aš automatiškai patraukiu prie maisto. Valgau tikrai greitai, tarsi bijočiau, jog lėčiau valgydama turėsiu daugiau laiko pagalvoti apie tai, ką darau. Valgau stovėdama arba vaikščiodama. Dažnai valgau žiūrėdama televizorių arba skaitydama žurnalą. Tą darau, kad tik išvengčiau galvojimo, nes galvoti reikštų tiesiogiai susidurti su tuo, ką darau (cituota pagal  Christopher G. Fairnburn „ Kaip įveikti pastovų persivalgymą‘‘, Vilnius 2004).

• Slapukavimas. Aiškus tipiško persivalgymo požymis – valgymas slapčiomis. Yra žmonių, kurie taip gėdijasi šio žalingo įpročio, kad kaip įmanydami jį slepia, – ir tai jiems kuo puikiausiai pavyksta metų metais. Vienas būdų tobulinti slapukavimą – normaliai valgyti matant aplinkiniams. Kitas – imtis mažesnių ar didesnių gudrybių. Kai kurie normaliai pavalgę slapčiomis grįžta sudoroti visų likučių. Kiti nešasi maisto į miegamąjį ar vonios kambarį, kad galėtų valgyti be baimės būti užklupti.

Vos išėjusi iš darbo, skubu pirkti maisto. Pradedu valgyti dar nepasiekusi namų. Bet valgau slapčiomis – traukdama maistą iš kišenių. Tikrasis valgymas prasideda vos sugrįžus į namus. Valgau tol, kol pradeda skaudėti pilvą ir nebegaliu nuryti nė kąsnio. Tik tuomet pajėgiu išsivaduoti iš transo būsenos ir pradedu galvoti apie tai, ką padariau (cituota pagal  Christopher G. Fairnburn „ Kaip įveikti pastovų persivalgymą‘‘, Vilnius 2004).