Dažniausiai šeimos nariams būna labai sunku suprasti, kodėl jų mylimas žmogus kenčia nuo valgymo ir svorio problemų. Kaip bebūtų sunku, svarbu pripažinti, kad tik sergantysis žmogus gali nuspręsti kreiptis pagalbos ir nuspręsti, kokios pagalbos jam reikia.
Valgymo sutrikimai – tai įveikos strategija, kuria žmogus naudojasi susidūręs su gilesnėmis problemomis, kurios yra per daug skausmingos ar per sudėtingos, kad su jomis būtų galima kovoti tiesiogiai, nes nežino kitų problemų sprendimo būdų.

Ar valgymo sutrikimai paveldimi?
Nustatyta, kad valgymo sutrikimai susiję su genetiniu paveldimumu, tačiau tai nereiškia, kad jei žmogus turi paveldėjęs atitinkamus genus, tai tie genai turi būtinai pasireikšti. Anoreksija ir bulimija dažnesnės dvynių tarpe bei šeimose, kur bent vienas narys yra sirgęs ar serga valgymo sutrikimais. Manoma, kad anoreksija yra susijusi su chromosoma 1, o bulimija – su chromosoma 10.

Dvynių tyrimą Virdžinijoje - tai turbūt didžiausias tokio pobūdžio tyrimas, kurio metu buvo apklaustos 1033 dvynukių poros iš Virdžinijos dvynių registro. Minėtas dvynių registras buvo sudarytas, patikrinus visus Virdžinijos valstijos gimimų įrašus. Apklausos tikslas buvo nustatyti, ar abi dvynės sirgo Nerie bulimija arba patyrė panašių į nervinę bulimiją problemų. Vidutinis dvynių amžius – 30 metų. Tyrimas parodė, kad identiškų dvynių atitikimo rodiklis gerokai viršijo neidentiškų dvynių. Kitaip sakant, jei viena identiškų dvynų sirgo nervine bulimija, tai jos sesuo (kurios genų rinkinys toks pats) buvo daug labiau linkusi į šią ligą nei tai pasitaikė tarp neidentiškų dvynių (t.y. dvynukėms, kurios genetiškai panašios ne labiau nei paprastos seserys). Ši išvada – svarus įrodymas, kad genetiniai veiksniai gali būti viena nervinės bulimijos atsiradimo priežasčių (šaltinis: Kandler KS, MacLen C, Neale M, Kessler R, Heath A, Eaves L. American journal of Psychiatry. Cituota pagal Christopher Fairburn Kaip įveikti pastovų persivalgymą).

Aplinka vaidina svarbų vaidmenį lemiant, ar paveldėti genai pasireikš. Šiuo metu atlieka daug tyrimų, kuriais siekiama nustatyti, kokiomis aplinkos sąlygomis pasireiškia paveldėti valgymo sutrikimai, o kokios aplinkos sąlygos apsaugo nuo ligos pasireiškimo.

Motinos, dukterys ir sutrikęs valgymas. Įvertinus dukterų valgymo sutrikimus, buvo išskirtos dvi motinų ir dukterų grupės: aukštos rizikos grupė bei, kad būtų lengviau palyginti, žemos rizikos grupė. Dukterų amžiaus vidurkis – 16, motinų – 43 metai. Motinas, kurių dukterų valgymas buvo sutrikęs, nuo lyginamosios grupės motinų skyrė šie dėmesio verti požymiai:

1. Jų pačių valgymas irgi buvo labiau sutrikęs.
2. Jos manė, kad jų dukterys turi numesti daugiau svorio.
3. Jos kritiškiau vertino savo dukterų išvaizdą.

Šios išvados rodo, kad valgymo sutrikimų „perėmimą‘‘ šeimoje iš dalies gali sąlygoti žalinga įtaka (šaltinis: Pike KM, Robin J. Journal of Abnormal Psychology. Cituota pagal Christopher Fairburn Kaip įveikti pastovų persivalgymą).

Kodėl taip dažnai šios rimtos ligos nepastebi tėvai, mokytojai ir draugai?

Valgymo sutrikimai tampa didžiausia ir tamsiausia sergančiųjų paslaptimi. Sergantieji retai nori, kad dar kas nors sužinotų apie jų ligą, išskyrus draugus, kurie taip pat serga valgymo sutrikimais ir kuriais gali pasitikėti, pasidalinti panašiomis problemomis.
Kartu su valgymo sutrikimu išgyvenama kaltė, gėda bei pasišlykštėjimas savimi skatina vis labiau slėpti savo ligą. Sergantieji slepia ligos požymius ant savo kūno, nukreipia aplinkinių dėmesį nuo jų sutrikusio elgesio bei įgunda labai įtikinamai meluoti.
Bulimiją maskuoti lengviau, nes ši liga išoriškai nestipriai keičia sergančiojo kūną. Pagrindiniai pokyčiai vyksta viduje. Sergantysis gali stengtis atsiriboti nuo aplinkinių, slėpti savo elgesį. Taigi, tampa labai sunku pastebėti ligą.
Net jei kas nors pastebi ligą, sergantysis ją griežtai neigia ir daro viską, kad įtikintų šeimą, tėvus bei draugus, jog problema neegzistuoja. Taip pat sėkmingai liga slepiama nuo gydytojų bei terapeutų. Sutrikimas ir priklausomybė nuo jo tampa tokie galingi, kad asmuo net neabejoja savo paties sugalvotu melu bei sutrikusio elgesio normalumu.
Valgymo sutrikimas lieka vienintele priemone, kurios pagalba sergantysis jaučia, kad gali kontroliuoti savo gyvenimą. Saugodamas paslaptį bei laikydamasis įvairių ritualų, asmuo jaučia, jog kontroliuoja savo viduje vyraujantį chaosą.
Dažnai labai sunku pamatyti, kas vyksta prieš pat Jūsų akis. Tėvai vaikus mato kasdien ir neturi galimybės į juos pažvelgti iš tam tikro atstumo. Elgesys gali keistis labai palaipsniui ir atrodyti įprastas bei normalus. Taip pat dažna, kad tėvai nenori matyti atsiradusius problemos. Kai kurie tiki, kad tai tik laikina arba yra įsitikinę, kad sutrikęs elgesys neegzistuoja. Tėvai atsakingi už vaikų gerovę, todėl nenori patikėti, kad viskas gali būti taip blogai.

Kaip užkirsti kelią valgymo sutrikimams?

·         Apmąstykite savo mintis, požiūrius bei elgesį, susijusį su požiūriu į jūsų paties kūną bei tai, kaip šiuos įsitikinimus įtakoja socialinės pažiūros. Padėkite savo vaikams daugiau sužinoti apie natūralų genetinį figūros paveldimumą bei socialinių nuostatų (pavyzdžiui, "tik lieknas žmogus yra mylimas, jam labiau sekasi") kenksmingumą. Pasistenkite, kad Jūsų vaikai Jumyse pastebėtų pozityvų, sveiką požiūrį bei elgesį, susijusį su svoriu ir maistu. Vaikai mokosi iš to, ką jiems sakote bei kaip elgiatės!

·          Apmąstykite savo svajones, tikslus, susijusius su vaikais ar mylimais žmonėmis. Ar pernelyg neakcentuojate išvaizdos, figūros? Venkite bet kokių pasisakymų, iš kurių būtų galima suprasti, jog mėgtumėte šį žmogų labiau, jei jis numestų svorio, tiek daug nevalgytų, būtų labiau panašesnis į modelius, tilptų į mažesnius rūbus ir t.t. Nuspręskite, ką galite padaryti, kad išvengtumėte ar bent sumažintumėte erzinimą, kaltinimus, spoksojimą ir t.t., kurie pastiprina mintį, jog didesnis ar riebesnis yra “blogai”, o mažesnis ir liesesnis yra “gerai”.

·          Stenkitės kuo daugiau sužinoti apie anoreksiją, bulimiją ir pastovų persivalgymą. Taip išvengsite išankstinių klaidingų nuostatų apie maistą, svorį, figūrą ir valgymo sutrikimus.

·          Aptarkite su savo sūnumis ir dukterimis, kokie pavojai kyla laikantis dietos ir taip siekiant pakeisti savo figūrą. Taip pat aptarkite sveiko sportavimo naudą, svarbą valgyti kuo įvairesnį, gerai subalansuotą maistą bent tris kartus per dieną. Venkite skirstyti maistą į “gerą / saugų / neriebų / mažo riebumo” ir “blogą / pavojingą / storinantį”. Nekritikuokite savo figūros. Priešingu atveju vaikai manys, kad išvaizda yra svarbesnė nei charakteris. Patys būkite geriausiais modeliais, parodančiais, kaip turi būti tinkamai maitinamasi, sportuojama bei priimama save tokį, koks esi.

·          Skatinkite vaikus valgyti tuomet, kai jie yra fiziškai alkani. Maisto pagalba nespręskite emocinių problemų – nevalgykite tik todėl, kad liūdite, jaučiatės vieniši ir pan. ar matote, jog taip jaučiasi vaikas.

·          Nenaudokite maisto kaip apdovanojimo ar bausmės.

·          Įsipareigokite sau nevengti veiklos (pavyzdžiui, plaukiojimo, šokių ir pan.), kurios metu atkreipiamas dėmesys į svorį ir figūrą. Atsisakykite rūbų, kurie yra nepatogūs ar kurių nemėgstate, tačiau dėvite tik todėl, kad su jais neišryškėja Jūsų figūra.

·         Įsipareigokite sau sportuoti tik savo malonumui, stebint kaip juda ir stiprėja Jūsų kūnas, o ne “deginant kalorijas” ar siekiant atsikratyti riebalų.

·          Stenkitės žmones vertinti dėl to, ką jie sako, jaučia, daro, o ne remiantis tuo, kaip jie atrodo.

·          Padėkite vaikams įvertinti ir pasipriešinti televizijos, žurnalų ar kitų žiniasklaidos propaguojamam žmogaus figūros modeliui, įsitikinimams, kad lieknas kūnas suteikia prioritetų, malonumų, populiarumo ir yra tobulas.

·         Papasakokite savo vaikams apie įvairius nusistatymus (pavyzdžiui, figūros ir svorio atžvilgiu) ir padėkite jiems suprasti, kad ir patys yra atsakini už tai, kad užkirstų kelią tokioms nuostatoms. Paskatinkite vaikus pastebėti, kokie skirtingi yra žmonės – savo spalva, figūra, svoriu. Pabrėžkite, kad visi žmonės yra vienodai svarbūs ir vertingi.

·          Paskatinkite vaikus būti aktyviais, mėgautis veikla ir gera fizine savijauta. Neribokite vaikų veiklos, nes ji yra “nemoteriška” ar “nevyriška”.

·          Neribokite vaikų suvartojamo maisto, išskyrus tuos atvejus, kai specialias dietas dėl ligos paskiria gydytojas.

·         Skatinkite atvirą bendravimą šeimoje. Paskatinkite vaikus kalbėti atvirai, sąžiningai, nuoširdžiai, juos išklausykite. Leiskite jiems suprasti, kad vertinate ir gerbiate jų nuomonę ir jausmus. Taip ugdomas vaikų pasitikėjimas savimi.

·         Mokykite vaikus, kaip palaikyti gerus santykius bei kaip efektyviai įveikti kylančias problemas. Kartais žmonės naudojasi maistu, siekdami išspręsti santykių ar jausmų problemas. Jauni žmonės dažnai mano, kad tobulas kūnas gali padėti išspręsti visas santykių problemas, todėl susikoncentruoja ties savo kūnu, vietoj to, kad susitelktų ties santykių ar savijautos problemomis.

·         Padėkite savo vaikams pakelti savo savigarbą. Skatinkite jų intelektualinę, kūrybinę, sportinę ir socialinę veiklą. Sudarykite tam reikiamas galimybes, paskatinkite už pasiekimus. Venkite užsiminti vaikams, kad moterys yra mažiau svarbios nei vyrai (pavyzdžiui, priskirdamos moterims namų šeimininkių ir vaikų augintojų vaidmenį). Svarbu, kad savo nuomonę išsakytų tiek motina, tiek ir tėvas. Stipri savigarba, pasitikėjimas savimi geriausiai užkerta kelią dietų laikymuisi ir valgymo sutrikimams.

Ką daryti, jei jūsų šeimos narys jau serga valgymo sutrikimais?

Kai pirmą sykį pradėsite kalbėti apie problemą, labai tikėtina, kad į Jūsų rūpestį bus sureaguota neigimu arba net pykčiu. Sergantysis kalbėsis apie savo ligą tik tada, kai jausis pasiruošęs. Jam bus lengviau prabilti apie tai, jei jaus, jog Jums tai rūpi, tačiau Jūs neversite nieko keisti, kol jie nesijaus pasiruošę (tai netaikoma, kai ligos būsena kelia grėsmę sergančiojo sveikatai ar gyvybei). Nepažadėkite sergančiąjam, kad problema “liks tik tarp jūsų”. Pirmiausiai įsitikinkite, kad nėra grėsmės sergančiojo sveikatai. Būkite pasiruošę tam, kad pokalbiai apie ligą nesukels jokių pokyčių. Tai gali būti susiję su tuo, kad sergančiajam tai yra vienintelė žinoma problemų sprendimo strategija.
Tačiau svarbu, kad pradėtumėte kalbėti apie sutrikimą anksčiau, nei pasireikš sveikatai ir gyvybei grėsmingos fizinės ir emocinės pasekmės. Kaip tai daryti?

ü      Pasirinkite nuošalią ir ramią vietą. Kalbėkite ramiai, atvirai, su rūpesčiu bei palaikymu apie specifinius sergančiojo elgesio požymius, kurie Jums kelia nerimą. Parinkite tinkamą laiką, pasistenkite, kad niekas Jums netrukdytų.

ü      Aptarkite tai, kas Jums kelia nerimą. Pasidalinkite prisiminimais, kai esate nerimavęs dėl kitų sergančių valgymo sutrikimais (draugų, giminių, žinomų žmonių ar pan.). Pateikite pavyzdžių, kai laiku kreipusis į specialistus, liga buvo įveikta. Paaiškinkite, kad tai problema, kurios sprendimas reikalauja profesionalų pagalbos.

ü       Pasiūlykite sergančiajam savo sunkumus aptarti su specialistu – Valgymo sutrikimų gydymo centre dirbančiu psichiatru ar psichologu. Galite pasiūlyti pats paskambinti ir susitarti dėl susitikimo laiko. Jei Jums tai priimtina, palydėkite vaiką į susitikimą.

ü      Venkite konfliktų ir kovos, kurią sieks sukelti sergantysis. Jei šeimos narys atsisakys pripažinti problemą ir nėra grėsmės sveikatai, performuluokite savo susirūpinimą ir parodykite, kad Jūs visada būsite pasiruošęs tai aptarti.

ü      Atidžiai klausykitės. Pagalvokite, kaip pats jaustumėtės tokioje situacijoje.

ü      Venkite skatinti gėdą ir kaltę dėl sutrikusio elgesio bei pažiūrų. Nenaudokite smerkiančių, kaltinančių išsireiškimų (pavyzdžiui, “tu turi daugiau valgyti”, “tu neatsakingai elgiesi”). Sakinius formuluokite per “aš” (pavyzdžiui, "Aš nerimauju dėl tavęs, nes atsisakai valgyti pietus ir vakarienę”, “Man baisu, kai išgirstu, kaip vemi”).

ü      Venkite siūlyti paprastus sprendimus (pavyzdžiui, “Jei tik susiimtum, viskas būtų gerai”).

ü      Nuolat teikite paramą. Laikas nuo laiko priminkite, kad Jums rūpi sergančiojo sveikata ir laimė.

ü      Jei nerimaujate dėl savo šeimos nario sveikatos, pasitarkite su Centre dirbančiu specialistu. Tai sunkus laikas ne tik jūsų šeimos nariui, bet ir Jums. Jums taip pat gali prireikti profesionalo pagalbos.
Daug žmonių išgelbėjo sveikatą ir gyvybę tiems, kurie sirgo valgymo sutrikimais, laiku pastebėję, atkreipę dėmesį ir ėmęsi priemonių ligai įveikti. Nenusigręžkite ir neužsimerkite.

Dažnai tėvai klausia: “Kaip padėti savo vaikui”?

v      Jei jūsų vaiko svoris yra per mažas, Jūs būsite tie žmonės, kurie prižiūrės, kad svoris augtų. Tam nereikia ypatingų kulinarinių gebėjimų. Jūsų vaikui galima valgyti viską, ką valgo ir kiti šeimos nariai. Įsitikinkite, kad Jūsų vaikas valgo pakankamai įvairių maistą, kad pavalgęs atsigula (ilsisi), o ne puola sportuoti, ar išvemti suvartotą maistą.

v       Tačiau nesusitelkite tik ties maistu ir svoriu. Aptarkite tarpusavio santykius. Dažnai sergantieji šeimoje būna pamiršti, jiems skiriama mažiau dėmesio nei kitiems. Svarbu, kad sergantysis prabiltų apie savo jausmus, net jei tie jausmai būtų neigiami – pavyzdžiui, pyktis. Valgymo sutrikimai paprastai yra pagalbos šauksmas, todėl sergančiajam svarbu žinoti, kad šeimai tai rūpi. Tačiau neverskite kalbėti. Darykite tai tuomet, kai pasiruošęs sergantysis, o ne tuomet, kai Jūs tam pasiruošęs.

v      Neleiskite, kad sergantysis šeimos narys suardytų įprastą šeimos tvarką. Kiek įmanoma, visi šeimos nariai turi ir toliau gyventi įprastą gyvenimą.

v       Neleiskite sergančiajam apsipirkinėti, virti valgį ar maitinti kitus šeimos narius. Neleiskite, kad sergančiojo valgymo įpročiai paveiktų kitus šeimos narius. Gamindami maistą kitiems šeimos nariams, sergantieji paneigia savo pačių poreikį valgyti. Šias problemas galite aptarti su Centro specialistu.

v      Nustatykite ribas – su rūpesčiu, pagrįstai, bet tvirtai. Pavyzdžiui, neleiskite nevalgyti vakarienės, valgyti tik tam tikrą maistą ir pan.

v      Paskatinkite šeimos narius parodyti vienas kitam meilę, pagarbą ir pan. Už valgymo sutrikimo dažnai slepiasi žema savivertė. Nekaltinkite sergančiojo, kad per jį visa šeima turi rūpesčių.

v      Venkite kovoti su sergančiuoju, iškilus sunkumams. Ieškokite alternatyvių problemų sprendimo būdų.

v      Atminkite, kad nėra greito problemų sprendimo. Sergantysis turi stipriai pasikeisti. Tam reikia laiko. Būkite kantrūs.

v      Venkite, kad sergantysis šeimoje priimtų sprendimus dėl maisto, mitybos ir pan. Tai kontrolės klausimas, kuriam iškilus aptarkite jį su specialistu.

v      Venkite kalbėti apie sergančiojo išvaizdą. Sergantysis ir taip visą laiką ties tuo susitelkęs. Net nekalti komentarai apie išvaizdą skatina obsesyvų susitelkimą (įkyrias mintis) ties kūno vaizdu.

v      Atminkite, kad sergantysis turi keistis ir dirbti su savimi pats. Jūsų užduotis – suteikti informaciją, paremti, padėti pamatyti bei apsvarstyti ir kitas alternatyvas.

Šeimos nariams teks pakeisti savo įprastą elgesį. Jums teks susitikinėti su specialistais ir kitaip prisidėti prie ligos įveikimo. Tačiau neprisiimkite gydytojo vaidmens. Darykite tik tai, ką manote, jog sugebėsite. Pasirūpinkite savimi, kad būtumėte pakankamai stiprus padėti savo artimajam.